Kas daro Arsano Ejdžės „Privato Amfora“ muziejų išskirtiniu?

Tai vienintelis Turkijoje privatus muziejus, visiškai skirtas amforoms. Kolekcija apima beveik penkis tūkstančius metų – nuo 3200 m. pr. m. e. iki 1800 m. e. m. – ir susideda iš 400 indų iš įvairių epochų: nuo bronzos amžiaus iki Osmanų imperijos laikotarpio. Dauguma eksponatų iškelti iš jūros dugno prie Tašudžo ir Silifkės krantų, kur nuo antikos laikų ėjo svarbiausias prekybos maršrutas.

Kas įkūrė muziejų ir kokia jo istorija?

Muziejų įkūrė Arslanas Eyce (1936–2018) – Silifkės gyventojas, kooperatyvo narys ir žurnalistas. Kolekcijos surinkimui jis skyrė keturiasdešimt metų. 1992 m. Eyce įkūrė pirmąjį vakfą (labdaros fondą) Tašudžo istorijoje ir muziejui perdavė XIX a. pradžios pastatą. 1997 m. kolekcijos valdymas perėjo Turkijos kultūros ir turizmo ministerijai, o 2003 m. muziejus oficialiai atvėrė duris lankytojams.

Kuo vertingos iš jūros dugno iškeltos amforos?

Jūrinėse amforose matyti ilgalaikio buvimo po vandeniu pėdsakai: nuosėdos, kriauklės, jūrinių organizmų pėdsakai. Tai ne defektai, o savotiškas dokumentas: jie rodo gylį, kuriame jos gulėjo, panardinimo trukmę, o kartais – ir šalia vežto krovinio pobūdį. Būtent tokie eksponatai su „jūros dugno biografija“ sudaro Arslan Eyce privačiojo amforų muziejaus kolekcijos pagrindą.

Ar Tašudžaus istorija susijusi su kokiais nors žinomais istoriniais įvykiais?

Taip. Senovės Tašudžu vadinosi Holmi ir buvo svarbus tranzitinis uostas, jungęs Centrinę Anatoliją per Geksu (Göksu) upės slėnį su Viduržemio jūros regionu. Per Göksu taip pat ėjo Vokietijos imperatoriaus Frydricho I Barbarosos kariuomenės kelias Kryžiaus žygio metu: pagal vieną iš versijų, būtent čia 1190 m. jis nuskendo perbrendant upę.

Ar muziejuje galima fotografuoti?

Fotografavimo sąlygas geriau patikslinti atvykus į vietą, nes taisyklės gali keistis. Remiantis turima informacija, šoninis apšvietimas salėse puikiai išryškina molio tekstūrą ir amforų rankenėlių formą, todėl fotografuoti yra patogu. Santūrus interjero dizainas neatitraukia dėmesio nuo eksponatų.

Ką dar galima aplankyti netoli muziejaus?

50 km spinduliu nuo Tašudžo yra keletas svarbių objektų: Mamurės pilis (Mamure Castle) Anamure, senovės miestas Anemuriumas, Silifkės tvirtovė ir Šv. Teklos bazilika (Aya Tekla). Iš Tašudžaus keltų terminalo kursuoja reisai į Šiaurės Kiprą (Kyrenia/Girne) – maršrutas, jungiantis du Viduržemio jūros krantus, kurie buvo svarbūs senovės prekyboje.

Koks yra muziejaus statusas – valstybinis ar privatus?

Muziejus įsikūręs pastate, priklausančiame Arslan Eydže įsteigtam vakfui. Pats vakfas yra prižiūrimas Turkijos vakfų generalinės direkcijos. Nuo 1997 m. kolekcijos valdymas perduotas Turkijos kultūros ir turizmo ministerijai. Taigi muziejus derina privačią iniciatyvą su valstybiniu valdymu.

Ar muziejuje teikiamos gido paslaugos?

Muziejuje nėra garantuota, kad bus nuolatinis gidas – tai nedidelė įstaiga. Rekomenduojama iš anksto susitarti dėl gido per Silifkės kelionių agentūras arba prieš apsilankymą savarankiškai susipažinti su amforų tipologija: internete galima rasti įvadinių medžiagų apie likijaus, kipro ir rodoso tipus. Toks pasiruošimas paverčia 400 indų iš vienalytės masės į suprantamą chronologiją.

Kokioje pastatoje įsikūręs muziejus ir kuo ji pati yra įdomi?

Muziejus įsikūręs XIX a. pradžios pastate, kuris iš pradžių buvo naudojamas kaip sandėlis. Masyvios sienos, skliautiniai lubai ir nedideli langai – tai būdingi vėlyvosios Osmanų imperijos regioninės architektūros bruožai. Pastatas yra vienas iš nedaugelio išlikusių to laikotarpio sandėlių Mersino pakrantėje ir pats savaime laikomas istoriniu paminklu.

Ar šalia muziejaus yra vietų, kur galima pavalgyti?

Taip. Tašudžu – nedidelis pajūrio miestelis su žuvies restoranais prie krantinės, vos kelių minučių pėsčiomis nuo muziejaus. Šviežia žuvis ir jūros gėrybės iš Mersino provincijos laikomos vienu iš pagrindinių regiono gastronominių malonumų. Muziejaus apsilankymo ir pietų prie vandens derinys – įprastas ir logiškas scenarijus Tašudžo svečiams.

Kokiu metų laiku geriausia apsilankyti muziejuje?

Geriausias laikas – pavasaris ir ruduo. Šiais metų laikais Viduržemio jūros klimatas yra patogiausias: nėra vasaros karščio, tačiau oras leidžia suderinti apsilankymą muziejuje su pasivaikščiojimu palei krantinę ir aplinkinių lankytinų vietų apžiūrėjimu. Vasarą turistų srautas didesnis, o karštis gali apsunkinti judėjimą tarp lankytinų vietų.

Arslan Eydže amforų muziejus Tašudže – Mersin - Pritraukimas Mersine

Q: Kaip per amžius keitėsi amforų forma?

Amforos forma labai kito priklausomai nuo laikotarpio ir regiono. Bronzos amžiuje vyravo žemi, plačiagurkliai indai. Klasikinio Graikijos laikotarpio metu susiformavo lieknas kūgio formos tipas su smailu dugnu. Romėnai standartizavo gamybą pagal regionus, todėl specialistas gali nustatyti amforos kilmę – ir, atitinkamai, laivo maršrutą – vien pagal formą. Tashudžo muziejus leidžia tiesiogiai palyginti šiuos tipus, o tai ypač vertinga chronologijai suprasti.

Arslan Eyje Private Amphora muziejus – 5000 metų jūrų prekybos istorija Tašucu

Pajūrio miestelyje Tašucu (Taşucu), esančiame Mersin provincijos Viduržemio jūros pakrantėje, stovi XIX a. pradžios pastatas, kuris kadaise tarnavo kaip sandėlis. Šiandien čia įsikūręs Arslan Eyce privačios amforų muziejus (Arslan Eyce Private Amphora Museum) – vienintelis tokio tipo jūrų archeologijos muziejus Turkijoje, visiškai skirtas amforoms. Kolekcija apima įspūdingą laikotarpį: nuo 3200 m. pr. m. e. iki 1800 m. e. m. – beveik penkis tūkstančius metų jūrų prekybos istorijos, sutelktos 400 molinių indų, skirtingų formų, dydžių ir epochų. Arslan Eyje Private Amphora muziejus – tai vieta, kur Viduržemio jūros regiono istorija pasakojama molinių indų kalba, kurie tylėjo jūros dugne ir prabilo vieno entuziasto rankose.

Istorija ir kilmė Arslan Eyce „Amphora“ privatus muziejus

Muziejaus istorija – tai visų pirma jo įkūrėjo istorija. Arslanas Ejdžė (Aslan Eyce, 1936–2018) – kilęs iš Silifkės, kooperatyvo narys ir žurnalistas pagal profesiją – keturiasdešimt metų rinko amforas iš jūros dugno ir aplinkinių pakrančių. Dauguma eksponatų yra iš laivų avarijų: vandenys prie Tašudžo ir Silifkės krantų gausūs nuskendusių laivų, nes šios vietos nuo senovės laikų buvo svarbiausias tranzito maršrutas tarp Egipto, Sirijos, Kipro ir Mažosios Azijos uostų.

Antikinis Tašudžu vadinosi Holmi – nedidelis, bet svarbus uostamiestis, kuris per Geksu (Göksu) upės slėnį buvo glaudžiai susijęs su vidine Anatolija. Būtent per Geksu ėjo prekybos kelias iš Centrinės Anatolijos į Viduržemio jūrą; Holmi buvo šio koridoriaus galutinis taškas. Regione pagaminti žemės ūkio produktai – grūdai, alyvuogių aliejus, vynas – buvo supakuojami į amforas ir jūra gabenami į kitas senovės pasaulio dalis.

1992 m. Arslan Eyje įkūrė pirmąjį vakfą (labdaros fondą) Tašudžo istorijoje ir XIX a. pradžios pastatą perdavė muziejaus reikmėms. 1997 m. jis perdavė kolekcijos valdymą Turkijos kultūros ir turizmo ministerijai. Atlikus reikiamus ekspozicijos įrengimo ir sisteminimo darbus, muziejus oficialiai duris lankytojams atvėrė 2003 m. Šiandien pastatas priklauso fondui; vakfas yra prižiūrimas Turkijos vakfų generalinės direkcijos ir turi keletą nekilnojamojo turto objektų Silifke ir Tašudže.

Arslano Ejdžės keturiasdešimties metų darbo rezultatas – 400 amforų, kurių kiekviena yra savarankiškas artefaktas. Tai ne tik asmeninė kolekcija: tai sistemingas penkių tūkstantmečių Viduržemio jūros regiono jūrų prekybos pjūvis. 2003 m. atidarytas muziejus tapo šio darbo svarbos pripažinimu tiek Turkijoje, tiek tarptautiniu mastu.

Architektūra ir ką pamatyti

Muziejus įsikūręs XIX a. pradžios pastate Ismeto Inönü bulvare (İsmet İnönü Bulvarı) – pagrindinėje Taşdžiu gatvėje. Pats pastatas iš pradžių tarnavo kaip sandėlis: masyvios sienos, skliautiniai lubai, nedideli langai, skirti vėsumai išlaikyti – klasikinė regioninė vėlyvojo Osmanų laikotarpio architektūra. Šis funkcinis pastato pobūdis stebėtinai gerai atitinka čia saugomų eksponatų pobūdį: amfora taip pat pirmiausia buvo talpykla, utilitarinis objektas, kuris tapo paminklu.

Amforų kolekcija: chronologija ir tipologija

Pagrindinė muziejaus vertybė – kolekcijos įvairovė. 400 amforų apima laikotarpį nuo 3200 m. pr. m. e. iki 1800 m. e. Tai reiškia, kad vitrinose greta stovi indai iš bronzos amžiaus, graikų archajinio laikotarpio, klasikinio, helenistinio, romėnų ir viduramžių laikų. Amforos forma laikui bėgant keitėsi: bronzos amžiuje tai buvo žemi, plačiagurkliai indai, klasikinio laikotarpio graikai sukūrė liekną kūgio formos tipą su smailu dugnu, romėnai standartizavo gamybą pagal regionus – ir radinio specialistas nustato, iš kur plaukė laivas. Tašudžo muziejus leidžia tiesiogiai palyginti šiuos tipus, turint omenyje jų seką.

Jūrinė tematika: amforos iš laivų avarijų

Ypatingą vertę turi amforos, iškeltos iš jūros dugno. Jūros vanduo konservuoja keramiką kitaip nei žemė: paviršių dengia nuosėdos, kriauklės, jūrinių organizmų pėdsakai. Šie pėdsakai – ne defektas, o dokumentas: jie pasakoja apie gylį, nardymo trukmę, kartais – apie krovinį, kuris buvo gabenamas šalia. Arslanas Ejdžė rinko būtent tokius eksponatus: su jūros dugno biografija.

Sandėlio pastatas kaip ekspozicinė erdvė

XIX a. sandėlio atmosfera puikiai dera su paroda: aukštose salėse su storomis sienomis amforos stovi eilėmis ir grupėmis, suskirstytos pagal epochas ir regionus. Interjero dizaino paprastumas veikia eksponatų naudai – dėmesys sutelkiamas į pačius indus. Fotografuoti patogu: geras šoninis apšvietimas pabrėžia molio tekstūrą ir rankenėlių formą.

Vietinis kontekstas: Tašudžu ir Holmi

Po apsilankymo muziejuje verta išeiti prie Tašudžaus krantinės ir pažvelgti į įlanką: būtent čia švartuodavosi laivai, pakrauti tomis pačiomis amforomis, kurios stovi už stiklo. Miestelis nedidelis, malonus, su žuvies restoranais ir keltų terminalu. Keltas iš Tašudžo plaukia į Šiaurės Kiprą (Kyrenia/Girne) – tai unikalus maršrutas, jungiantis Turkiją su sala, kuri senovėje taip pat buvo svarbus tranzito punktas Viduržemio jūros prekybai.

Įdomūs faktai ir legendos

Arslan Ejdže rinko amforas keturiasdešimt metų – tai daugiau nei daugelio valstybinių muziejų amžius. Asmeninis fondas leido išsaugoti ir susisteminti radinius, kurie priešingu atveju būtų atsidūrę privačiose rankose arba antikvariniame turguje.
Seniausi muziejaus eksponatai datuojami 3200 m. pr. m. e. – tai ankstyvojo bronzos amžiaus epocha, kai pirmieji Viduržemio jūros prekybininkai nutiestė maršrutus tarp Anatolijos, Sirijos ir Egipto. Vėliausi – 1800 m. e. m., t. y. Osmanų laikotarpis.
Antikinis Tašudžus vadinosi Holmi ir buvo susijęs su Centrine Anatolija per Geksos upės slėnį. Būtent čia, pagal vieną iš versijų, 1190 m. nuskendo per Geksą keldamasis vokiečių imperatorius Frydrichas I Barbarosa, ėjęs į Kryžiaus žygį.
Muziejaus pastatas – vienas iš nedaugelio išlikusių XIX a. pradžios sandėlių pastatų Mersin pakrantėje. Jo architektūra savaime yra vėlyvojo Osmanų laikotarpio istorinis paminklas.
1992 m. Arslan Eydžo įkurtas vakfas tapo pirmuoju Tashudžo istorijoje. Tai reiškia, kad muziejaus įkūrimas buvo ne tik kolekcionieriaus gestas, bet ir sąmoningas institucinio statybos aktas vietos bendruomenei.

Kaip nuvykti

Tašudžu yra Silifke (Silifke), Mersino provincijoje. Muziejaus koordinatės: 36°19′03″ šiaurės platumos, 33°52′40″ rytų ilgumos. Muziejus įsikūręs Ismeto Inönü bulvare – pagrindinėje miestelio gatvėje, kelios minutės pėsčiomis nuo krantinės ir keltų terminalo.

Artimiausias didelis oro uostas – Adana Şakirpaşa (ADA), esantis apie 120 km į rytus. Iš Adanos į Silifkę važiuoja autobusai; kelionė trunka apie 1,5–2 valandas. Nuo Silifkės iki Taşudžo – dar 10 km, apie 15 minučių taksi arba dolmušu. Iš Mersin reguliariai kursuoja tiesioginiai autobusai į Silifke; atstumas apie 80 km. Iš Antalijos: apie 400 km greitkeliu D400, patogu suskaidyti kelionę su sustojimu Alamute arba Anemuriume.

Patarimai keliautojams

Muziejus nedidelis, todėl apžiūrėti jį užtrunka 45–60 minučių. Norint giliau susipažinti su eksponatais, geriau pasisamdyti gidą iš Silifkės arba iš anksto susipažinti su amforų tipologija – tada 400 indų iš įvairių epochų iš vienodos masės virs įdomia chronologija. Internete galima rasti įvadinius straipsnius apie likijaus, kipro ir rodoso tipo amforas – tai puiki medžiaga perskaityti prieš kelionę.

Suderinkite muziejų su kitomis regiono įžymybėmis: Mamure pilimi (Mamure Castle) Anamure, Anemuriumu, Silifke tvirtove, Šv. Teklos bazilika (Aya Tekla) – visa tai yra 50 km spinduliu. Keltas iš Tašudžo į Kereniją (Šiaurės Kipras) suteiks kelionei Viduržemio jūros dimensiją. Šalia muziejaus yra gerų žuvies restoranų su vaizdu į įlanką; šviežia žuvis Mersino provincijoje – vienas iš pagrindinių regiono gastronominių malonumų. Ir nepamirškite: Arslan Eydje Private Amphora muziejus egzistuoja dėl vieno žmogaus asmeninės aistros, kuri tapo visuomenės turtu – tai retas pavyzdys, kaip individualus susižavėjimas istorija keičia viso miesto likimą.